Ultragarso terapija

Ultragarsas – tai mechaninė banga, kurios dažnis didesnis už žmogaus ausies juntamo diapazono dažnį (20 khz). Jos energija yra perduodama biologiniams audiniams per molekulių vibraciją.

Ultragarsas medicinoje yra klasifikuojamas kaip gilaus šildymo fizioterapijos priemonė ir yra naudojama audinių temperatūros padidinimui. Didžiausias ultragarso privalumas lyginant su kondukcija paremtomis fizioterapijos priemonėmis yra didesnis prasiskverbimo gylis.

Ultragarso terapijos efektyvumas priklauso nuo intensyvumo, veikimo vietos ir trukmės bei bangų fizikinių savybių, tokių kaip refleksija ir refrakcija. Endogeninės, arba pačiame terapijos veikiamame audinyje susidarančios šilumos kiekis priklauso nuo ultragarso (UG) intensyvumo. Ultragarso intensyvumas yra didesnis artimojo veikimo lauke, arba srityje, kurioje ultragarso bangos daro tiesioginį poveikį medžiagai ar objektui, esančiam arti ultragarso šaltinio, negu tolimajame veikimo lauke, esančiame toliau nuo ultragarso šaltinio, kur ultragarso bangos yra labiau nusistovėjusios ir tolygios. Todėl artimojo veikimo lauke paviršiniai audiniai gali būti nudeginami greičiau. Svarbu, kad terapiniam ultragarso poveikiui pasiekti audinių temperatūra turi pakilti iki 40-45°C bent 5 minutėms, nes 1°C padidėjimas skatina metabolizmą, 2-3°C – mažina skausmą ir raumenų spazmą, o 4°C – didina kolageno elastingumą. Tačiau temperatūros padidėjimas virš 45°C yra žalingas.

Yra dvi pagrindinės ultragarso (UG) terapijos metodikos: labili ir stabili. Labilios metodikos metu aplikatorius lėtais, apvaliais judesiais vedžiojamas reikiama vieta, o stabilios metodikos metu aplikatorius nejudamai fiksuojamas virš patologijos vietos. UG gali būti atliekamas kontaktiniu būdu, kai ant odos užtepamas gelis, arba nekontaktiniu būdu, kai veikiama per vandenį. Taip pat naudojami du UG režimai: nepertraukiamas ir impulsinis. Procedūros metu specialistas parenka optimalų aplikatoriaus galvutės dydį, UG dažnį ir darbo režimą, nustato trukmę bei intensyvumą pagal paciento pojūčius.

Nepageidaujamas ultragarso poveikis dažniausiai atsiranda dėl darbo saugos reikalavimų ignoravimo, nepakankamai įvertintos paciento būklės ir ligos etiopatogenezės, didelio ultragarso intensyvumo ar stiprios endogeninės šilumos. Tokie poveikiai gali pasireikšti uždegimo suaktyvėjimu, stipresniu skausmu, nuovargiu, silpnumu, širdies ir kraujagyslių problemomis bei gretutinių ligų paūmėjimu. Jei procedūra atliekama netinkamai, gali atsirasti odos nudegimų dėl per didelio šilumos kiekio, ypač esant menkam kraujagyslių tinklui. Kartais susidaro „stovinčios bangos”, kurios gali sukelti laikiną kavitaciją, laisvųjų radikalų susidarymą ir padidėjusį trombų susidarymo pavojų. Organizmo brendimo laikotarpiu didelio intensyvumo ultragarsas gali sutrikdyti kaulų ir kremzlių vystymąsi, o mažo intensyvumo ir impulsinis ultragarsas skatina gijimo procesus. Tačiau tinkamai atliekant ultragarso terapiją viso to galima išvengti.

Ultragarso terapijos trukmė priklauso nuo gydomos kūno vietos, paciento būklės ir specialisto sudaryto gydymo plano. Dažniausiai viena ultragarso procedūra trunka apie 10–20 minučių.

Ultragarso terapijos nerekomenduojama atlikti esant tam tikroms sveikatos būklėms, todėl prieš gydymą svarbu specialistą informuoti apie turimas ligas, vartojamus vaistus ir kitus sveikatos sutrikimus. Ultragarso terapija neatliekama, jei gydomoje vietoje pasireiškia aktyvi infekcija ar ūmus kraujavimas. Ultragarso terapija netaikoma širdies, akių, smegenų ir kitų jautrių organų srityse, taip pat pilvo, dubens ir juosmeninėje nugaros srityje nėštumo metu bei onkologinės ligos pažeistoje vietoje.