Fiziniai pratimai teigiamai veikia įvairias organizmo sistemas, taip pat raumenų grupes, sąnarius, stuburą, ugdo jėgą, ištvermę, greitį, lankstumą ir judesių koordinaciją. Pratimai, naudojami bendram organizmo lavinimui ir stiprinimui, vadinami bendraisiais, o skirti paveikti konkrečią organizmo sritį ar funkciją – specialiaisiais. Tas pats fizinis pratimas, kurį atlieka sveikas žmogus, gali būti bendrasis lavinamasis, jei atlieka pacientas – specialusis. Tad pratimai skirtingam žmogui skiriami ir dozuojami skirtingai!
Gydomieji pratimai yra labai įvairūs, todėl jie gali būti skirstomi atsižvelgiant į tam tikrus požymius. Pagal anatominį segmentą skirstomi į veido, kaklo, rankų, pečių, nugaros, liemens, pilvo preso, dubens dugno ir kojų. Pagal paciento aktyvumą aktyvūs arba pasyvūs. Pasyviais vadinami pratimai, grąžinantys pažeistos galūnės judesius ir atliekami paties paciento, kai judesį atlikti padeda sveika galūnė arba kineziterapeutas. Parinkti optimalius pratimus, atsižvelgiant į aktyvumą, galima tik įvertinus raumenų jėgą. Dar viena gydomųjų pratimų grupė – idiomotoriniai. Jie skiriami esant centriniam paralyžiui, po galūnių amputacijų. Atliekamas ir kartojamas mintyse įsivaizduojamas judesys. Taip judesio modelis fiksuojamas galvos smegenų žievėje, kad atsiradus galimybei judesį būtų galima atlikti natūraliai.
Atsižvelgiant į raumens susitraukimo pobūdį skiriami statiniai ir dinaminiai pratimai. Atliekant statinį pratimą, raumuo įsitempia, bet jo ilgis nepakinta, vyksta izometrinis susitraukimas. Kadangi nėra judesio tokie pratimai dažnai naudojami raumens atrofijos profilaktikai, mobilizacijai ir sąnarių ligų poūmei fazei. Statiniai pratimai dažnai naudojami ne vieni, o pakaitomis su dinaminiais pratimais. Raumenys izometriškai įtempiami nuo 2-3 s iki 5-7 s ir taip kartojama 10-15 kartų per vieną procedūrą.
Dinaminiai pratimai dar skiriami į izotoninius (nekinta raumens įsitempimas) ir izokinetinius pratimus. Izokinetiniai – pastoviu kampiniu greičiu atliekami pratimai. Tam naudojami sudėtingi programuojami aparatai, padedantys tirti ir gydyti raumenų funkcijos sutrikimus.
Atsižvelgiant į dalyvaujančių raumenų stambumą, skiriami smulkiųjų raumenų (veido, pirštų, pėdos), vidutinio stambumo (kaklo, žasto, blauzdos, dubens), stambiųjų raumenų (nugaros, liemens) pratimai. Pratimai gali būti atliekami be papildomų priemonių, su įrankiais (kamuoliai, lazdos, svarmenys) ir prietaisais. Naudojami įvairūs treniruokliai, plokštumos, platformos.
Skiriami atviros ir uždaros kinetinės grandinės pratimai. Jie skiriasi raumens aktyvavimo ir jėgų generavimo modeliais. Atviros kinetinės grandinės pratimai tinkami stiprinti ir testuoti izoliuotas raumenų grupes. Dilbio lenkimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį lenkiantys raumenys, ir dilbio tiesimas su pasipriešinimu, kurio metu stiprinami dilbį tiesiantys raumenys, yra atviros kinetinės grandinės pratimų pavyzdžiai, jie leidžia distaliniam galūnės segmentui nevaržomai judėti erdvėje.
Uždaros kinetinės grandinės tipui pratimas priskiriamas tuomet, kai distalinis galūnės segmentas yra fiksuotas prie nejudančio objekto. Kadangi distalinis galas yra fiksuotas, judesys yra įmanomas tik per keletą grandinės sąnarių, todėl tiek proksimalinės, tiek distalinės dalies raumenys yra treniruojami.
Uždaros kinetinės grandinės pratimų metu (pvz., atliekant prisitraukimus ar atsispaudimus) aktyvuojami ir raumenys antagonistai, todėl šie pratimai nenaudojami norint izoliuotai aktyvuoti vieną raumenų grupę ar vieno raumens testavimui. Didelė dalis kineziterapeutų ankstyvu peties reabilitacijos periodu dažniau renkasi uždaros kinetinės grandinės pratimus, nes tokių pratimų metu susidaranti sąnario apkrova gerina propriocepsiją.
Dabartinis požiūris į pratimų taikymą reabilitacijoje siūlo neišskirti vienos kinetinės grandinės pratimų, o į reabilitacijos programą įtraukti abiejų kinetinių grandinių pratimus.
Skiriami pasyvūs (PROM) ir aktyvūs (AROM):
PROM – lankstumą lavinantys pratimai, atliekami be raumenų aktyvacijos. Sąnaryje atliekamas visas galimas judesys naudojant specialisto pagalbą, atramas, dinaminius įtvarus, savo sveikąją ranką ir kt. PROM atliekami kai aktyvūs ROM judesiai sutrikdytų gijimo procesą. Tikslas – negatyvių imobilizacijos padarinių prevencija, skausmo malšinimas, minkštųjų audinių elastingumo ir kraujotakos skatinimas.
Aktyvi ROM su pagalba – tarpinis PROM ir AROM variantas. Tinkama priemonė, kai yra raumens aktyvumas ir jį galima aktyviai panaudoti. Taikoma kai pacientas negali aktyviai užbaigti ROM dėl atliktų sausgyslių operacijų, silpnumo, traumos, neuroraumeninių ligų. Tikslas – toks pat kaip ir PROM.
AROM pratimai – mobilumą lavinantys pratimai, kurie atliekami valinga raumenų aktyvacija be pagalbos. Tam svarbi tinkama raumenų koordinacija. Judesio šablonai gali būti patikslinami pasyviais judesiais. Tikslas – kaip ir PROM, plius raumenų lavinimas.
Svarbu atliekant ROM! Turi būti užtikrintas saugumas ir komfortas tiek paciento, tiek specialisto. Svarbu pasirinkti tinkamą darbo padėtį. Fiksuoti segmentus, kuriuos yra rizika pažeisti dėl hipermobilumo, lūžio, nestabilumo. ROM pratimus atlikti lėtai ir ritmingai pilna amplitude. Vengti grubaus, stipraus segmento sugriebimo. Suteikti judesiui laisvės ir atkartoti taisyklingus judesių šablonus.
ROM pratimų dėka sumažėja raumeninis sąstingis, randinio audinio sukibimas, skatinama kolageno sintezė. Greičiau atsistato raiščio mechaninės ir struktūrinės ypatybės, mažėja kremzlės degeneracinių pakitimų apimtis.
Kaip ir ROM atveju, aktyvus tempimas atliekamas, kai pats asmuo atlieka tempimą, pasyvų atlieka kineziterapeutas, o aktyvus tempimas su pagalba vyksta, kai asmuo atlieka tempimą, bet pasiekus amplitudės ribą kineziterapeutas padeda ją šiek padidinti.
Dinaminis tempimas – tai aktyvūs pakankamai greiti judesiai, kurių metu sąnariai atlieka pilną judesio amplitudę. Balistinis tempimas – aktyvūs, greiti ir stiprūs judesiai, kurių metu bandoma pasiekti didesnę negu paprastai judesio amplitudę. Šiems pratimams reikalingas pasiruošimas, atliekami nesitreniravus gali būti pavojingi.
Postizometrinė relaksacija – tai dar viena judesio amplitudės gerinimo technika, kuri atliekama raumenį ištempus, o tuomet atliekamas izometrinis raumens susitraukimas su minimaliu pasipriešinimu, po kurio seka ištempimas.
Tempimo pratimų tikslas – ištempti raumens skaidulas, padidinti sausgyslės tamprumą ir jungiamojo audinio paslankumą. Kontraindikuotina esant ūmiam uždegimui ir jungiamojo audinio infekcijai. Atsargumo priemonių būtina laikytis dirbant su pacientais neseniai patyrusiais lūžius, sergančiais osteoporoze, vyresnio amžiaus žmonėmis, esant silpnam raumenynui.
Reabilitacijos tikslais, esant raumenų, sausgyslių pažeidimams, statinis tempimas atliekamas <30 s x 3-4 kartus kasdien. Esant sąnario kontraktūrai, 30-60 s x 3-5 kartus kasdien.
Kaip minėta aukščiau, skiriami:
Teigiamas jėgos pratimų poveikis pasireiškia geresne raumens funkcija (didėja raumeninės skaidulos ir mitochondrijų tankis), didesniu organizmo funkciniu pajėgumu. Gerai veikia kardiovaskulinę sistemą (ŠSD retėja, žemėja sistolinis ir diastolinis spaudimas, didėja VO2max, mažėja cholesterolio), jungiamąjį audinį (stiprėja raiščiai ir sausgyslės) ir kaulinį audinį (didėja jo tankis).
Svarbu tinkamai parinkti šių pratimų dozavimą. Parinkus per mažą, negausite treniruotumo efekto arba jis rasis lėtai. Parinkus per didelį, gali išsivystyti pažaida arba, esant traumai, ji gali atsinaujinti. Intensyvumą parinkti tokį, kad būtų pasiektas jaučiamas raumens nuovargis. Trukmė priklauso nuo kiekio (pakartojimų skaičiaus) ir poilsio intervalų trukmės. Dažnumas priklauso nuo reabilitacijos tikslų. Svarbi progresija – pradėti nuo smulkių izoliuotų raumenų grupių ir pereiti prie stambiųjų, pradėti nuo vienasąnarinių judesių ir pereiti prie daugiasąnarinių.
Funkcinis judesys – judesys, kurio atlikimas grįstas realiose kasdienėse situacijose pasitaikančia biomechanika. Paprastai tokie judesiai vyksta keliose plokštumose dalyvaujant keliems sąnariams. Funkcinės užduotys priklauso nuo pilnavertiško kinetinių grandinių funkcionavimo, atskirų segmentų optimizavimo (pakankamas lankstumas bei jėga) bei individualių segmentų tarpusavio koordinavimo.
Tais atvejais, kuomet vienas ar keli komponentai nebepajėgia tinkamai generuoti energijos bei ją perduoti kitiems kinetinės grandinės komponentams, apkrovos paskirstymas nukenčia, dėl to užduoties efektyvumas ir našumas gali ženkliai sumažėti. Laikui bėgant, šis sumažėjęs darbingumas gali lemti sveiko audinio sudirginimą bei stresą, dėl to įmanomi pažeidimai ir traumos.
Vėlgi svarbi progresija. Pradiniai funkciniai pratimai yra mokymas apsiversti, atsistoti iš gulimos padėties ir atvirkščiai, atsistoti iš sėdimos padėties ir atvirkščiai. Svarbu išmokti bazinių funkcinių judesių: saugus kėlimas, nešimas, stūmimas, traukimas, siekimas. Pažengus – atsispaudimai, pritūpimai, įtūpstai, dubens kėlimas gulint, atsilenkimai ir kt. Progresuojant naudojami papildoma apkrova.
Aerobinis krūvis apibūdinamas kaip pasikartojantis, ritmiškas, besitęsiantis ir trunkantis ne trumpiau nei 10 minučių didelių raumenų grupių darbas, pvz., ėjimas, bėgimas, važiavimas dviračiu, šokinėjimas per virvutę, irklavimas, plaukimas, vandens aerobika, aerobika (šokiai). Dozavimas galimas įvairus: nepertraukiamas darbas, intervalinė treniruotė (angl. high-intensity interval training (HIIT)), treniruotė ratu (angl. circuit training).
Treniruotę turėtų sudaryti šios dalys:
Treniruotės dažnumas priklauso nuo paciento/kliento tikslų. Optimalus dažnis – 3-5 kartai per savaitę. Intensyvumas priklauso nuo paciento/kliento funkcinio pajėgumo. Dažniausiai rekomenduojama riba tarp 60-80 % ŠSD max. (ŠSD max. = 220 – amžius metais). Treniruotės trukmė priklauso nuo tikslų, dažnumo, intensyvumo ir paciento pasirengimo. Optimali trukmė – 20-30 min. Tą pačią trukmę galima pasiekti 10 min. intervalais.
Aerobinių pratimų nauda apibrėžiama organizmo adaptacija, dėl kurios padidėja širdies tūris, kairysis širdies prieširdis, hemoglobino koncentracija, skatinamas periferinių kraujagyslių formavimasis, didėja kvėpavimo raumenų pajėgumas. Sumažėja ramybės ir submaksimalus širdies susitraukimų dažnis, atsistatymo po krūvio trukmė, kraujo spaudimas, kūno riebalų procentinė dalis.
Stabilizaciniai pratimai – dinaminė veikla, kuria bandoma apriboti ir kontroliuoti pernelyg didelį segmento judesį. Pirmiausia dėmesys turėtų būti nukreiptas į segmentus, pasižyminčius pernelyg dideliu judesiu. Iš pradžių gali prireikti pagalbinių priemonių: teipo, įtvaro, pagalbinių atraminių paviršių ir pan., progresuojant jų reiktų atsisakyti. Ypatingai svarbu užtikrinti paciento/kliento saugumą.
Pusiausvyra – tai sugebėjimas išlaikyti stabilią statinę kūno padėtį arba išlaikyti reikiamą kūno padėtį atliekant įvairius judesius atskiromis kūno dalimis bei judant įvairiu greičiu visam kūnui. Pusiausvyros lavinimo pratimus reiktų atlikti prieš jėgos, ištvermės pratimus, kol smegenys yra „šviežios“. Geriausia yra atkartoti realias, gyvenimiškas sąlygas, parinkti adekvačius pratimus. Ypatingai svarbūs komponentai yra judesio atlikimo tikslumas paciento saugumas treniruotės metu.
Reikia turėti omenyje, kad pusiausvyra yra specifiška. Pusiausvyros testai yra funkciškai labai specifiški –vienu testu negalime įvertinti bendros žmogaus pusiausvyros. Pusiausvyros testai retai koreliuoja tarpusavyje. Svarbu paminėti, kad fizinių savybių lavinimo treniruotės ant stabilių paviršių yra efektyvesnės negu ant nestabilių.
Pusiausvyros lavinimo pratimų poveikis pasireiškia gerėjančiais pusiausvyros rodikliais, apatinių galūnių jėga ir mažėjančia griuvimų rizika.
Koordinacija – tai gebėjimas greitai išmokti naujų judesių, jungti juos į derinius, tiksliai juos atlikti standartinėmis ir besikeičiančiomis sąlygomis, arba, gebėjimas suderinti jutimus ir kūno atskirų dalių tikslius ir vientisus judesius.
Lavinant koordinaciją reiktų pradėti nuo paprastų judesių, pereinant prie sudėtingesnių. Naudoti sensorines priemones. Didelį dėmesį skirti stabilizavimui. Stengtis atkurti realias, gyvenimiškas užduotis. Progresuojant užduotys apsunkinamos: mažinamas atramos plotas, rega, pusiausvyros aparato sujaudinimas, tempo padidinimas. Naujus judesius mokytis reiktų nepavargus, tačiau išmoktus judesius galima tobulinti esant nuovargiui. Mokant galima vieną ilgą funkcinį judesį suskaidyti į daug atskirų ir mokinti palaipsniui apjungiant arba atlikti vieną vientisą judesį. Pratimų tikslas yra tikslus ir sklandus judesio atkartojimas.
Kvėpavimo pratimai naudojami kvėpavimo funkcijai gerinti. Jie skirstomi į statinius ir dinaminius. Statinio kvėpavimo pratimai atliekami nedalyvaujant rankų, pečių ir liemens raumenims. Jų metu mokoma optimalaus kvėpavimo stereotipo, lavinamas ilgesnis iškvėpimas, keičiamas kvėpavimo dažnis. Svarbu pastebėti, kad gilus kvėpavimas gali sukelti hiperventiliaciją, kurios metu sumažėja anglies dvideginio koncentracija kraujyje, todėl susiaurėja kraujagyslės, pacientas/klientas jaučia galvos svaigimą, todėl ir šių pratimų metu svarbu užtikrinti jo saugumą.
Atliekant dinaminius pratimus, kvėpavimo fazės derinamos su raumenų grupių judesiais.
Kvėpavimo sistemos terapijos metu gerėja krūtinės ląstos paslankumas, didėja kvėpavimo raumenų jėga, diafragmos paslankumas. Gerėja plaučių ventiliacija, mažojo kraujo apytakos rato kraujotaka, sekrecija ir sekreto šalinimas. Veikiami viršutinių kvėpavimo takų receptoriai, dėl to gilėja kvėpavimas.
Vienas populiariausių kvėpavimo pratimų pavyzdžių – 4-7-8:
Šių pratimų tikslas – mažinti raumenų tonusą. Parenkama pradinė padėtis, kurioje raumens prisitvirtinimo taškai yra arti vienas kito. Naudojami švytuokliniai judesiai ir purtymas, statinis raumens įsitempimas prieš atsipalaidavimą.
Vandenyje mažėja kūno svoris. Iki kaklo panėręs 70 kg žmogus sveria tik 2,5kg, įvertinus virš vandens esančios galvos svorį apie 7,5 kg. Tokiomis sąlygomis lengviau judinti ne tik sąnarius, bet ir atlikti lokomocines užduotis, pvz. stovėti, eiti. Dėl vandens hidrostatinio spaudimo sunkėja įkvėpimas, lengvėja ir gilėja iškvėpimas, pakyla diafragma. Dėl periferinių paviršinių kraujagyslių spaudimo gerėja periferinė kraujotaka, todėl fiziniai pratimai vandenyje naudingi, esant veninės kraujotakos nepakankamumui kojose, į mažąjį kraujo apytakos ratą priteka daugiau kraujo, didėja minutinis širdies tūris, gerėjo širdies funkcija.
Dėl didesnio vandens tankio didėja sąnarių stabilumas, todėl vaikščiojimas vandenyje naudingas patempus raiščius. Na o šiluma mažina skausmą, raumenų dirglumą ir spazmus, galūnių drebėjimą. Jeigu baseine (vonioje) vanduo mineralizuotas, žmogaus organizmą dar veikia cheminiai veiksniai.
Fizinių pratimų vandenyje kontraindikacijos:
Fiziniai pratimai vandenyje atliekami tik kineziterapeutui stebint.
Fizinių pratimų modifikavimas reikalingas, kai užsibrėžti tikslai nėra pasiekiami kliniškai numatytu reikiamu laiku. Galimo priežastys gali būti netinkamai parinkti pratimų tipai, dozė, neišmoktas tinkamas fizinio pratimo atlikimas (dėl kineziterapeuto ar kliento/paciento kaltės), pacientas nesilaikė plano.
Būtini tarpiniai vertinimai ir testavimai pasiekimų vertinimui. Pagal jų rezultatus ir yra modifikuojami pratimai.
Papildomos priemonės gali būti naudojamos kartu su fiziniai pratimais, tačiau nėra esminiai komponentai. Pasitelkiamos: fizioterapinės priemonės (ledas, karštis, garsas, šviesa, kt.), elektroterapija (NMES, TENS, EMG, EMG sukelta NMES, kt.), mechano terapija (trakcija, CPM, inversiniai stalai, kompresijos aparatai, kt.
Taisyklingo pratimo atlikimo užtikrinimas reikalingas efektyvesniam jo atlikimui, siekiant greitesnių rezultatų, taip pat vengiant netinkamos apkrovos ir dėl to galinčių atsirasti traumų. Klientas/pacientas pirmiausia turėtų atlikti pratimą stebint specialistui. Pratimus reikėtų surašyti ant lapelio. Šeimos nariai gali ir turėtų stebėti pratimo atlikimą. Patariama nusifilmuoti pratimo atlikimą. Klientui/pacientui atvykus kito vizito paprašyti pakartoti pratimą.
Laikas tarp kineziterapijos užsiėmimų lemia jų turinį. Dažnesni vizitai – galima atlikti sudėtingesnes ir intensyvesnes programas. Esant retesniems vizitams dalis informacijos užsimiršta, procesas trunka ilgiau.
Fizinių pratimų atlikimas ir diskomforto lygis. Galimas toks skirstymas pagal fizinio krūvio ir diskomforto tarpusavio priklausomybę:
Bendrinės rekomendacijos. Paciento/kliento saugumas yra svarbiausias. Pacientas/klientas turėtų bendradarbiauti kuriant pratimų programą. Parinkti tokius pratimus, kuriuos pacientas gali atlikti ir atliks. Parinkti pratimai turėtų minimaliai įtakoti paciento gyvenimo būdą.
Šis tekstas yra INNOVAMED intelektinė nuosavybė. Be leidimo kopijuoti draudžiama.