Eisena – unikalus ir vienas pagrindinių žmogaus judėjimo modelių. Tai žmogaus gebėjimas keisti kūno padėtį erdvėje, judant iš taško A į tašką B apatinėmis galūnėmis, kai vyksta sklandus, tikslios koordinacijos, ritmiškas judėjimas, kurio metu kūnas juda žingsnis po žingsnio norima kryptimi ir reikalingu greičiu. Apatinės galūnės čia atlieka pagrindinius judesius, liemuo, rankos ir galva dirba mažiau.
Tik apie 5-7 žmogaus metus susiformuoja automatiška eisena. Siūlau: Iki tol nėra pilnai išsivysčiusi nervų sistema, nėra jos kontrolės ir negalimas viso kūno segmentų įtraukimas į judėjimą.
Įdomu tai, kad kiekvienas judantis individas, tame tarpe ir žmogus, turi savitą, skirtingą eisenos modelį, kuris skiriasi nuo kitų tos pačios rūšies individų, todėl nesunku asmenį pažinti iš eisenos.
Įvairūs susirgimai ar traumos gali stipriai paveikti individo eiseną, kartais negrįžtamai. Todėl kineziterapeutams svarbu žinoti normalios eisenos sudėtines dalis bei parametrus, taip pat patologinės eisenos priežastis ir būdus, kaip jas šalinti.
Normaliam ėjimui būtina jėga, pusiausvyra, koordinacija, lankstumas ir simetrija. Žmogus turi gebėti stovėti ir išlaikyti svorį ant abiejų kojų, taip pat išlaikyti kūno svorį ant vienos kojos, kai kita koja yra perkeliama pirmyn. Atrodo, smulkmena, bet mažiausi nuokrypiai nuo normos ilgame laikotarpyje gali sukelti pažaidą. Tad specialistas, vertindamas eiseną, atkreipia dėmesį į:
Taip pat vertinant eiseną svarbu kūno svorio centro padėtis, dubens – pečių sukimasis vienas kito atžvilgiu į priešingas puse (kontrarotacija), dubens judesiai ėjimo metu bei pėdos atraminė padėtis.
Skiriamos šios eisenos fazės:
Žingsnis apibūdinamas kaip judesys viena koja iki to paties įvykio atkartojimo priešinga koja, o jo ilgis – atstumas tarp vienos kojos kulno ir kitos kojos kulno. Normaliai žengiant žingsnio atstumas tarp pėdų (tarp kairės ir dešinės, ir tarp dešinės ir kairės) yra maždaug vienodas.
Du nuoseklūs žingsniai sudaro vieną ilgą (visą) žingsnį (dvižingsnį). Jo ilgis – atstumas tarp tos pačios pėdos atitinkamų taškų atlikus žingsnį. Dvižingsnis dar kitaip apibūdinamas kaip vienas eisenos ciklas (angl. gait cycle).
Skiriamos šios žingsnio fazės:
Greitėjimas trunka nuo pirštų atsispyrimo iki kojos perkėlimo prieš besiremiančiąją koją, kai mostą darančios kojos kelio sąnarys yra maksimalioje feksijoje.
Vidurio padėtis prasideda nuo maksimalios kelio sąnario fleksijos ir baigiasi tuomet, kai mojančios kojos blauzdos padėtis yra vertikali.
Lėtėjimas prasideda nuo to momento, kai blauzdos padėtis tampa vertikali ir baigiasi kulno pastatymo (kontakto) ant žemės momentu.
Kuomet abi kojos liečia žemę – tai dviguba atrama. Ši atrama užima beveik pusę žingsnio fazės laiko, kai einama lėtai. Greitai einant, dvigubos atramos laikas sutrumpėja, bėgant – visai išnyksta.
Paprastai vienos kojos atramos fazė prasideda su kitos kojos žingsnio faze. Ši atrama užima beveik pusę žingsnio fazės laiko, kai einama lėtai.
Einant svarbu ir viso kūno judesiai: dubuo turi suktis kelis laipsnius į priekį kiekvieno žingsnio metu, o rankų judesiai turi būti laisvi, per didelę vienos pusės liemens rotaciją stabdo kita pusė, judesiai simetriški. Svarbi ir pėdos padėtis. Vadinamoji supinacija – čiurnos sąnario išvirtimas į išorę, arba pronacija, čiurnos sąnario pavirtimas į vidų, nors kai kurių pratimų, sporto metu yra normalus reiškinys, bėgimo metu didina traumų riziką. Neutrali padėtis – idealus ir saugus variantas bėgant ir einant.
Raumenų aktyvumas einant:
Netaisyklingos eisenos priežastys:
Žmogaus judesiai – gerai organizuota, sujungta į visumą nervų sistemos ir skeleto raumenų priklausomybė. Kai sutrinka viena iš sistemų, atsiranda judesių disfunkcija. Viena priežasčių – skausmas. Kai skauda, žmogus judesius atlieka lėtai, mažesne judesių amplitude.
Po paralyžių, sergant nervų sistemos ligomis ir kt., gali vystytis raumenų silpnumas. Jei nesutrikę jutimai, nėra didesnių deformacijų, yra normalus judesių valdymas, pacientas gali eiti, tačiau pasireiškia įvairūs eisenos sutrikimai. Pavyzdžiui, blauzdos raumenų silpnumas pasireiškia dorzilfleksijos nebuvimu kulno pastatymo fazėje (nukritusi pėda). Esant silpniems šlaunies lenkėjams, koja nepakankamai juda pirmyn žingsnio fazės metu. Dažnai pasitaiko kūno pasvyrimas į šoną atraminės kojos pusėje, vadinamoji Trendelenburgo eisena ir kt.
Deformacijos gali būti įgimtos, po amputacijų, esant kontraktūroms, sumažėjus sąnario judesio amplitudei. Tai keičia eiseną. Pvz., jei nėra pilno vienos kojos sąnario judesio, apkraunami kitos kojos sąnariai – sutrinka normalus ėjimas, gali atsirasti kelio sąnario hiperekstenzija ir pan.
Susilpnėję jutimai, kurie informuoja apie galūnių padėtį – svarbiausias faktorius judesių kontrolei. Jei nėra informacijos apie galūnių padėtį, judesių kontrolė priklauso nuo tik regos. Gali rastis eisenos kurypimai, pvz., pėdos vilkimas, čiurnos krypimas į vidų ir išorę atramos fazės metu.
Raumenų veikla sutrinka pažeidus galvos ar stuburo smegenis. Sutrinka motorika, kinta galūnių judesių valdymas, tampa ribotos lenkimo ir tiesimo sinergijos. Pvz., po galvos traumos sunkiau atlikti sudėtinius judesius, kaip šlaunies lenkimas ir kelio tiesimas vienu metu.
Spastika – kitas raumenų veiklos sutrikimas. Tai per didelės jėgos reakcija. Tipinė eisena: padidėja šlaunies lenkimas apatinėse galūnėse, padidėja raumenų pritraukėjų spastiškumas. Jei didelis tiesėjų aktyvumas – koja ištiesta, remiamasi priekine pėdos dalimi.
Sergant Parkinsono liga, pacientai velka kojas, sutrumpėja žingsnio ilgis, lėtėja žingsniavimo greitis, pailgėja dvigubos atramos fazė. Pacientams sunku pradėti eiti, o pradėjus – sunku sustoti.
Šis tekstas yra INNOVAMED intelektinė nuosavybė. Be leidimo kopijuoti draudžiama.
