Šilumos terapija

Šilumos terapija yra terminės energijos terapijos rūšis. Jų yra dvi: termoterapija (sukelia audinių temperatūros padidėjimą) ir krioterapija (sukelia audinių temperatūros sumažėjimą). Terminas hidroterapija taip pat gali būti taikomas su kiekviena termoterapijos/krioterapijos technika, kuri naudoja vandenį audinių temperatūros padidinimui/sumažinimui.

Šilumos terapijos poveikis gali būti paviršinis ir giluminis. Giluminis šiluminis poveikis gaunamas naudojant ultragarsą, lazerį, diatermiją. Paviršinis šiluminis poveikis gydymui taiko šiltas vonias (hidroterapija), infraraudonuosius spindulius (šviesos terapija), parafiną, termopaketus ir kt.

Matoma šviesa, infraraudonieji spinduliai ir kt. nėra priskiriami terminei terapijai, nes veikia elektromagnetinio spinduliavimo principu, ne kondukcijos. Temperatūrinių veiksnių fiziologinį poveikį papildo naudojamo fizinio veiksnio cheminė sudėtis ir masė.

Lokalus paviršinis šildymas yra rekomenduojamas esant poūmėms būklėms, kai indikuotinas skausmo ir uždegimo mažinimas. Paviršinis šildymas sukelia temperatūros sumažėjimą patologijos (pažeidimo) srityje lyginant su aukštesne paviršinių audinių temperatūra, rezultatas – analgezija (skausmo sumažėjimas arba išnykimas).

Vėlesnėse pažeidimo gijimo stadijose gilesnis šildomasis poveikis yra indikuotinas: tai gali būti pasiekiama taikant diatermiją, lazerį.

Veikimo principas

Karštis sklinda kraujagyslėmis, taip sukeldamas kapiliarų išsiplėtimą (vazodilitacija) ir kraujotakos padidėjimą. Esant normaliai kūno temperatūrai, simpatinių vazokonstriktorių nervai palaiko kraujagyslines anastamozes (jungtis tarp greta einančių kraujagyslių) beveik visiškai uždarytas, bet kai paviršinis audinys yra sušildomas, simpatinių impulsų skaičius ženkliai sumažėja. Tuomet anastamozės išsiplečia ir leidžia dideliam kraujo kiekiui tekėti į veninius rezginius. Pratekančio kraujo kiekis padidėja 2 kartus ir skatinamas kūno temperatūros praradimas.

Karščio sukelta hiperemija (didesnio kraujo kiekio patekimas į šildomą vietą) turi teigiamą poveikį žaizdai ar pažeidimui. Audinių metabolizmo greitis iš dalies priklauso nuo temperatūros. Metabolinis greitis padidėja apie 13 proc. audinių temperatūrai padidėjus 1 °C. Padidėja nervų laidumo greitis. Pakėlus audinių temperatūrą 11 °C, nervo laidumas padidėja 2 m/s. Didėja ir minkštųjų audinių bei kolageno elastingumas, kai audinių temperatūra pasiekia 40-45 °C. Poveikis išlieka 5-10 min. Todėl rekomenduojama atlikti tempimo pratimus procedūros metu arba iškart po jos, nes vėlesniame etape audiniai atšąla ir praranda įgautą elastingumą.

Šviežios hematomos niekada neturėtų būti gydomos termoterapija, kol kraujavimas nėra sustabdytas.

Panašios apimties metabolizmo sumažėjimas yra stebimas, kai temperatūra krenta. Pagrindinis lokalaus audinių šildymo rezultatas yra lokalaus metabolinio greičio padidėjimas, lemiantis metabolitų gamybos ir papildomo karščio didėjimą. Šie du faktoriai lemia padidėjusį intrakraujagyslinį hidrostatinį slėgį, sukeliantį arteriolių (smulkiųjų arterijų) vazodilitaciją (išsiplėtimą) ir padidėjusį kapiliarinio kraujo tekėjimą. Tačiau padidėjęs hidrostatinis slėgis gali skatinti edemos formavimąsi, tai gali prailginti reabilitacijos trukmę.

Padidėjusi kapiliarinė kraujotaka yra svarbi daugumai pažeidimo tipų, kurių metu lengvas arba vidutinis uždegimas pasireiškia dėl to, kad padidėjusi kapiliarinė kraujotaka sukelia deguonies, antikūnių, leukocitų ir kitų svarbių medžiagų pristatymą ir metabolitų pašalinimą. Nepamirškite, kad uždegimas yra svarbi gijimo proceso dalis. Tad ir visi anksčiau minėti uždegiminiai procesai yra būtini sėkmingam gijimui.

Su didesniu karščio intensyvumu vazodilitacija ir padidėjusi kraujotaka pasklis į toliau esančias sritis, taip didinant metabolizmą nešildomose srityse. Tai vadinama sutartine karčio vazodilitacija, kuri gali būti naudinga daugumai būklių, kai lokalus šildymas yra kontraindikuotinas.

Šilumos taikymas gali sukelti nuskausminantį poveikį. Tai ir yra dažniausia šilumos terapijos indikacija. Aiškus veikimo mechanizmas nėra žinomas, tačiau manoma, kad yra susijęs su skausmo vartų teorija. Tyrimų metu nustatyta, kad 30 min. šilumos terapijos procedūra sumažina vėluojantį raumenų skausmą.

Indikacijos

Karštis yra taikomas griaučių raumenų sistemos ir neuroraumeniniams sutrikimams: patempimai, įplyšimai, sąnarių pažeidimai, raumenų spazmai, kurie pasireiškia įvairaus tipo raumenų skausmu. Manoma, kad šiluma suteikia atpalaiduojantį poveikį ir apsauginės raumenų reakcija sumažėja. Šiluma taip pat padidina jungiamojo audinio elastingumą. Tai svarbu apšilimo metu prieš atliekant fizinius pratimus didinant intraraumeninę temperatūrą.

Tyrimų metu nustatyta, kad šiluma be tempimo turi nereikšmingą arba jokio poveikio lankstumo didėjimui. Kitų tyrimų metu nustatyta, kad didinant judesių amplitudę audinių šildymo procedūra naudojant utragarsą yra efektyvesnė už bet kurią kitą paviršinio šildymo techniką.

Bendrosios indikacijos:

  • poūmės ir lėtinės uždegiminės būklės;
  • poūmis ir lėtinis skausmas;
  • poūmės edemos šalinimas;
  • sumažėjusi judesių amplitudė;
  • tinimo mažinimas;
  • miofasciinis trigerinis taškas;
  • raumenų apsauginis tonusas;
  • raumenų spazmas;
  • poūmis raumens patempimas;
  • poūmis raiščio patempimas;
  • poūmis sumušimas.

Paviršinis šildymas yra komfortiškesnis esant skausmui kaklo, nugaros, apatinėje juosmens, dubens srityse ir yra kur kas komfortiškesnis pacientams, kurie patiria alergines reakcijas į šalčio taikymą.

Kontraindikacijos:

  • ūmios griaučių raumenų sistemos būklės;
  • sutrikusi cirkuliacija;
  • periferinių kraujagyslių ligos;
  • pojūčių sutrikimas;
  • nejautra;
  • atviros žaizdos;
  • įvairios odos būklės.

Nei vienam pacientui su edema neturėtų būti taikoma terminė priemonė, kol nėra nustatyta edemos priežastis. Kaip minėta aukščiau, dauguma šilumos privalumų remiasi į paprasčiausią malonų pojūtį, tačiau ankstyvose pažeidimo stadijose, šiluma sukelia padidėjusį kapiliarinį kraujo spaudimą ir padidėjusį ląstelių pralaidumą, tai pasireiškia papildomu tinimu arba edemos akumuliacija. Todėl dažniausiai terapeutai, gydydami pažeidimą, saugiai taiko krioterapiją prieš pereidami prie šilumos taikymo.

Parafino vonelė

Parafinas – naftos produktas, kuris gerai ir ilgai išlaiko šilumą. Gydymui naudojamas išvalytas baltas, sausas parafinas ir mineralinis aliejus, kurių lydymosi temperatūra yra 52-55 °C. Parafino vonelė yra paprastas ir efektyvus, tačiau šiek tiek netvarkingas būdas taikyti pakankamai aukštą lokalų karštį. Parafino procedūros perduoda 6 kartus didesnį šilumos kiekį nei vanduo, nes mineralinis aliejus sumažina parafino lydymosi temperatūrą. Parafinas ir mineralinis aliejus turi žemą specifinį karštį, kuris pagerina paciento gebėjimą toleruoti parafino skleidžiamą karštį, geriau negu tos pačios temperatūros vandens skleidžiamą karštį.

Indikacijos:

  • lėtinis skausmas;
  • raumenų spazmas;
  • lėtinė edema;
  • lėtinis artritas;
  • reumatoidinis artritas;
  • judesių amplitudžių didinimui.

Kontraindikacijos:

  • karščiavimas;
  • infekcija;
  • arterinė hipertenzija;
  • ūmus uždegimas;
  • atviros žaizdos;
  • pojūčių sutrikimai;
  • kt.

Galūnė yra panardinama į parafino vonelę keletui sekundžių, tuomet ištraukiama ir parafinui leidžiama šiek tiek sukietėti. Atliekami 6-10 ciklų. Galūnė įkišama į plastikinį maišelį ir apvyniojama rankšluosčiu. Laikoma 10-20-30min.

Šis tekstas yra INNOVAMED intelektinė nuosavybė. Be leidimo kopijuoti draudžiama.